KAI GERI KETINIMAI VIRSTA BLOGIU

Vaiko auginimas yra didžiulė atsakomybė. Praktiškai viskas, ką tėvai daro ar nedaro, gali būti tai, dėl ko vaikas turės ar neturės sunkumų. Kartais net patys geriausi tėvų norai ir ketinimai baigiasi tuo, kad vaikas kenčia. Tad kokių klaidų padaro tėvai, kad jų įsivaizduojamas gėris auklėjant vaiką tampa blogiu?

Perdėta globa yra kraštutinė perdėtos meilės vaikui išraiška. Tai perdėtas vaiko kontroliavimas, nerimavimas dėl jo, saugojimas nuo nesėkmių, neigiamų emocijų, perdėtas rūpinimasis, noras duoti visa čia ir dabar, kas geriausia, darbų už vaiką atlikimas, reikalavimas visiško paklusnumo. Perdėta globa atsiranda iš tėvų nerimo, noro apsaugoti tai, kas brangiausia, tai yra, savo vaiką. Tačiau tiesa yra ta, kad tokie vaikai yra nesavarankiški, labiau nerimastingi, nepasitikintys savimi, mažiau psichiškai atsparūs – nemoka pakovoti už save, neišsiugdo valios, sunkiau dorojasi su savo emocijomis, mažiau stengiasi.

Ką daryti? Derėtų prisiminti, kad negalime apsaugoti vaiko nuo gyvenimo. Vaikas nėra bejėgė būtybė. Tad nedarykite už vaiką nieko, ką jis gali padaryti pats: su vaiku iš anksto aptarkite, ką jis geba ir turi padaryti. Pateikite trumpai ir aiškiai vieną užduotį vienu metu. Vaikui turite pasakyti, ką DARYTI, o ne ko NEDARYTI. Būkite kantrūs, padrąsinkite vaiką, tačiau nepersistenkite saugodami nuo nesėkmių ir neigiamų emocijų. Nors nesėkmės sukelia nemalonius jausmus, bet jos užgrūdina vaikus, išmoko veikti nepaisant kliūčių. Formuokite nuostatą, kad nesėkmė – tai galimybė padaryti kitaip, padaryti geriau!

Atsiribojimas – priešinga situacija perdėtai globai. Tai vaiko apleidimas, dėmesio neskyrimas, vaiko emocinių poreikių ignoravimas. Nuolatinis vaiko atstūmimas, kai jam reikia pasiguosti ar pasidžiaugti pasiekimais, priekaištai, kad trukdo, pamiršti pažadai, apsimestinis vaiko klausymasis (nors nė trupučio nerūpi, kas tądien įvyko). Emociškai apleisti vaikai jaučiasi nereikalingi, trukdantys, nemoka išreikšti savo jausmų, sunkiau kuria santykius suaugę, nes išmoksta nepasikliauti kitais.

Ką daryti? Skirkite vaikui kokybiško laiko: pusvalandis nuoširdaus pokalbio su vaiku, žaidimo geriau nei tuščias spoksojimas į telefono ekraną ar televizorių. Klausykitės vaiko, palaikykite jį, apkabinkite kiek įmanoma dažniau. Jei tikrai esate užsiėmęs, pasakykite po kiek laiko galėsite pasikalbėti ar pažaisti. Atsakingai žadėkite, o pažadų laikykitės!

Nenuoseklumas kuria sumaištį vaiko viduje. Nuolat besikeičiančios taisyklės, vis kitoks reagavimas į tą patį vaiko elgesį, noras, kad vaikas pats žinotų, ko iš jo tikimasi, „augina“ vaiko baimes, nepasitikėjimą savimi ir kitais, bejėgiškumo jausmą.

Ką daryti? Aiškiai vaikui išsakykite, ko iš jo norite (ir ne kartą). Netekę kantrybės, neklijuokite etikečių („gal tu durnas, kad nesupranti“, „tinginys kaip tėvas“), negąsdinkite („jei nepadarysi, tai…), nes tai sukels pyktį ir pasipriešinimą, nepapirkinėkite („kai padarysi tai, tada gausi…“), nes ateis laikas, kai vaikas nieko nebedarys be prizo ar pažado, negėdinkite, nes minėtos „motyvavimo“ priemonės gali veikti nebent trumpam. Jei norite, kad vaikas laikytųsi susitarimų ir taisyklių – kartu surašykite namų taisykles ir prikabinkite ten, kur jos matytųsi. Ir nepamirškite nuosekliai jų laikytis. Jūs taip pat. Geriausias vaikui pavyzdys – tėvų elgesys.

Perdėti tėvų lūkesčiai žlugdo vaiko savivertę. Vaikas neprivalo įgyvendinti neišsipildžiusių tėvų svajonių, būti toks šaunus, kokie buvo tėvai vaikystėje, nekartoti tų klaidų, kurias tėvai darė, elgtis ir mokytis puikiai, draugauti su tais vaikais, kurie patinka tėvams, būti „protingi“, „nedaryti tėvams gėdos“…

Ką daryti? Priimti vaiką tokį, koks jis yra. Visi vaikai – ir sėkmingi, ir mažiau sėkmingi – natūraliai siekia tėvų meilės ir kenčia, jei tą meilę gauna su sąlyga, kad elgsis taip, kaip nori tėvai. Skatinkite vaiką domėtis tuo, kas jam patinka, leiskite rinktis, padrąsinkite, jei jis savimi abejoja, palaikykite ir vertinkite vaiko pastangas, net jei rezultatas ne visai toks, kokio tikėjotės jūs ar vaikas.

Fizinės bausmės skatina problemas spręsti ne žodžiais, o smurtu. Mušami, stumdomi ar kitaip fiziškai baudžiami vaikai yra agresyvesni, patiria daugiau emocinių ir elgesio sunkumų, prasčiau mokosi, o suaugę dažniau turi psichikos sveikatos problemų.

Ką daryti? Nesmurtaukite. Vaikui nusižengus yra kitų pasekmių netinkamam elgesiui. Svarbu, kad vaikas aiškiai suprastų, už ką jam skiriama bausmė, ir kad pasekmės atitiktų „nusikaltimą“: jei sulaužė ar sugadino savo daiktą, natūraliai jo nebeturės, jei neatliko skirtos užduoties sutartu laiku, darys tuo laiku, kurį paprastai leidžia žaisdamas.

Kartais vaikams reikia tėvų palaikymo, kartais –  ribų ir taisyklių, o tėvams kartais „neperlenkti lazdos“ ir leisti vaikams būti savimi ir veikti savarankiškai. Svarbu pastebėjus savo netinkamą elgesį su vaiku rasti drąsos  ir noro keistis.

Parengė psichologė Daiva Šarkienė